2014 rugpjūčio 1, penktadienis.   Games.lt naršo: 1   Registruotų vartotojų: 111743
              
El. paštas
Slaptažodis 
Prisimink  
  
Statusas: Blogeris
Blogeris Mek [326]
Žaidžiu.
Įrašų: 388
Aplankė : 32767
Prenumeruoti blogo įrašus 

Kartu su „Windows XP“ palaikymo pabaiga „Microsoft“ pasauliui pateikė staigmeną - neilgą naršyklinį žaidimą, kurio iš esmės neįmanoma pereiti, nes kovojama dėl to, kas daugiau išsilaikys... na, arba pereinama... žiūrint kaip interpretuosi... nes blogos pabaigos žaidime nėra...

Tas žaidimas vadinasi „Escape From XP“, o žaidėjui ką tereikia gintis nuo piktų „Windows XP“ piktogramų legendinio „Contra“ žaidimo stiliumi. Paprasta kaip 2x2! 

Nors tai ir nedidelis žaidimas, bet smagus. Galima palakstyti po nedidelį žemėlapį ir net pasinaudoti keliais ginklais, kurie veikia šiek tiek kitaip! Tiesa, valdymas šiek tiek, sakyčiau neatidirbtas... taip gal su pulteliu ir smagu būtų, bet ne su klaviatūra...





Buvo laikas kai buvo labai madinga gaminti žaidimus, kurie pavadinime turi žodį „Tycoon“. Tuo metu buvo išleista nemažai įdomių ekonominių strateginių žaidimų. Vienas iš tokių buvo „Microsoft“ išleistas „Zoo Tycoon“, leidęs bet kam norinčiam pasijust zoologijos sodo savininku. Žaidime reikėjo spręsti ne tik kokius darbuotojus samdyti, kaip uždirbti pinigų, bet ir ką daryti, kad laikomi gyvūnai būtų laimingi. Arba kitaip sakant toks „The Sims“ bei „Rollercoaster Tycoon“ hibridas!

Taip, „Zoo Tycoon“ buvo ne pats idealiausias „Tycoon“ tipo žaidimas. Bet visgi, jis turėjo kažką tokio, dėl ko tikrai nesinorėjosi, kad ši serija kada pasibaigtų, nes ši idėja tikrai, manyčiau, turėjo pakankamai potencialo. Trūko tik geresnio įgyvendinimo. Laimei, nors šis žaidimas ir nevirto beveik kasmetiniu perleidžiamu kūriniu, bet nebuvo pamirštas ir sulaukė naujų versijų. 

 




Gal realybėj taip nuobodų ir nebūtų, jei tik būčiau koks vairuotojas legendinėse „NASCAR“ lenktynėse, tačiau sėdint prie kompiuterio ir maigant klaviatūros mygtukus virtualius žiedus sukti tikrai nuobodu. Ir labai abejoju ar kas toje vietoje labai jau pasikeitė nuo 2002-ųjų kuomet pasaulį išvydo „NASCAR Racing 2002 Season“. 

Kitavertus, tai keista, nes šis žaidimas padarytas pagal metus tikrai gerai. Galima pasirinkti įvairias trasas, orą, laiką, automobilius, įrašinėti bei peržiūrėrti filmukus, susipažinti su trasų istorija... nežinau... galbūt nesu aš labai didelis tokių lenktynių fanas... greičiausiai, kad galėtum mėgautis visuo tuo, reikia būti dideliu fanu...





Kadangi šian ir vėl patingėjau kažką gero parašyti, nusprendžiau parašyti kažką ne visai gero... oh... nesupraskit manęs tik klaidingai... žaidimas, kuriam skirtas šis įrašas, tikrai geras... tik vat kažką gero ir labai prasmingo nelabai turiu ką pasakyti apie jį... Nors... na... jis nemokamas... ir gyvas jau daugiau kaip 14 metų (sulaukia pastoviai atnaujinimų)!..

Tai kam skirtas šis įrašas? Žinoma, super geram kortų žaidimui „123 Free Solitaire“!





Kažkada labai seniai, kai daugumai žmonių žodis „Internetas“ asociavosi su kažkokiu magišku daiktu, kurė buvo galima pamatyti tik universitetuose arba kai kuriuose darbuose, buvo krūva žurnalų kas mėnesį atkeliaujančių su kompaktiniais diskais. Būtent jų pagalba ir visi ir žinodavo, ką reiktų bei galima žaisti. Taip ir aš sužinojau... turiu savo gyvenimą aukoti „Winigolf“!!!

Bet kaip nors ir būtų šis tobulas žaidimas, koks tik gali būti kalbant apie minigolfą, deja, ilgai aš neištvėriau... suvokiau, kad tiek žalios spalvos ekrane nemėgstu...





Kažkada labai seniai (maždaug prieš 3 metus) Frostas man padovanojo Eets: Hunger. It's emotional“ kodą. Iš pradžių galvojau gal panaudoti kokiai netradiciniai apžvalgai, bet laikas bėgo, o taip nieko praktiško neprisiverčiau nuveikti su šiuo kodu... vis atsirasdavo svarbesnių darbų ir galop šiandien apsisprendžiau - geriau parašysiu savo tinklaraščiui įrašą!

Eets: Hunger. It's emotional“ yra vienas iš tų retų kompiuterinių žaidimų, grįstų emocijomis. Būtent jos šiame žaidime padeda mielam baltam padarėliui, ryjančiam įvairius vaisius, įveikti kliūtis. O kliūtis - tai šio žaidimo pagrindinis elementas! Žinoma, yra dar ir kitų elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti, bet svarbiausias visgi išlieka vienas - emocijų valdymas!

Taip labai nesiplečiant turiu pasakyti, jog nors tai ne pats geriausias mano žaistas galvosūkių žaidimas, bet vienas iš tų, kurie tikrai verti dėmesio.  






Kai pirmą kartą išgirdau, o gal perskaičiau kažkokiame žurnale koks superinis yra „FreeSpace 2“, nekantraudamas laukiau progos išbandyti. Ir žinot ką? Nesugebėjau pereiti net pirmos misijos! Bet ne todėl, kad tas žaidimas kažkuo blogas, o atvirkščiai - jis per geras (kažin ar galėsiu kada pilotuoti kosminius kovinius laivelius)! Po to sekė dar keli bandymai... ir dar šis vienas... po kurio sugalvojau parašyti šį įrašą... bet kuo tuoliau galvoju tuo labiau suprantu, kad tai vienas iš tų žaidimų, kurie nepaisant savo gerumo reikalauja daugiau laiko nei planuoji jam skirti...





Legacy of Kain: Soul Reaver“ yra vienas iš tų žaidimų, dėl kurio būčiau įsigyjęs „PlayStation“, jei tik tuo metu nebūčiau buvęs vargšas moksleivis, iš esmės be jokių pajamų... Nes būtent šis žaidimas sukurtas taip, kaip aš įsivaizduoju turėtų būti sukurtas geras veiksmo bei nuotykių kūrinys žaidimų konsolei!

Visgi, kaip bebūtų šį žaidimą žaidžiau savo asmeniniame kompiuteryje, kuriame sukosi turbūt kokie „Windows 98 SE“ operacinė sistema. Ir nepaisant to, kad žaidžiau ne žaidimų kosnolėje labai daug kas man šiame žaidime patiko!

Jei reiktų išsirinkti vieną svarbiausią punktą, dėl kurio aš ir dabar šį žaidimą pamenu (nors taip ir neperėjau) - tai žaidimo atmosfera. Nesuprantu, kodėl bet tų depresiškų gotikinių aplinkų stilius mane veža (galbūt, dėl to, taip aš myliu ir „Unreal“)!

Antras dalykas, kuris įstrigo mano galvoje tai, kad „Legacy of Kain: Soul Reaver“ tarsi tu negali numirti. Panašiai kaip ir kokiamePrey“, čia numirus galima nugalėti kažkokį bosą ir prisikelti... nors tas prisikėlimas šiame žaidime reikalauja daugiau įgūdžių bei yra toks sąlyginis... juk pagrindinis herojus nebegyvas ir minta nužudytų priešų sielomis (tiesiogine prasme!).





Battlezone II: Combat Commander“ yra vienas iš tų žaidimų, kuriuos būtų labai gerai prisėsti kada ir rimtai peržaisti. Bet vis randu priežasčių, kodėl to nedaryti. Žaidimas tikrai geras. Puikiai sujungia pirmo asmens šaudyklės bei realaus laiko strategijos elementus! Nežinau, ko tie fanai taip putojosi, kad dalis žaidimo mechanikos elementų, lyginant su pirma dalimi buvo pakeisti... nes žaidimas šis tikras geras! Žinoma, nesu žaidęs pirmos šio žaidimo dalies, tai galbūt kur nors klystu... bet aš kažkaip visgi manau, kad jei smagu žaisti ir įdomu žaisti, tai žaidimas yra ne bet koks, o geras!..

Battlezone II: Combat Commander“ yra vienas iš seniausių FPS/RTS hibridų. Bet įdomiausia ne tai! O tai, kad pati žaidimo mechanika skiriasi nuo šiandieninių žaidimų! Iš ties tai primena irgi gerą kelią, kuriuo žaidimų kūrėjai galėjo nueiti, bet kažkodėl pasuko visi kitu. Ką turiu galvoje? Nežinau... turbūt patį jausmą... kuris primena labiau tai, kad tu vairuoji kažkokį tanką, su kuriuo atlieki užduotis, nei esi vaiksčiojantis karys, galintis statyti pastatus ir įvairias gynybos priemones!





Niekad nebuvau sportinių motociklų lenktynių fanas ir labai abejoju ar kada tokiu tapsiu, bet drąsiai galiu prisipažinti, jog tuomet kai pasirodė „GP 500“ bandžiau tokiu tapt. Kodėl? Nesmagu prisipažinti, bet... dėl... grafikos... Nors dabar grafika šio žaidimo atrodo tokia juokinga, bet tuomet kai „GP 500“ pasirodė, tai buvo vienas iš kiestesnių žaidimų. Maža to, jis buvo vienas iš tų kelių, kurių labai gerai parodė, kad ir sportiniai žaidimai neturėtų pamiršti savo grafinės pusės!

Bet apart grafikos, nepasakyčiau, kad ir tuomet kažką šis žaidimas pasiūlė. Žinoma, jis gerai atidirbtas... bet... kaip ir bežiūrėtum tai yra tik žiedinės motociklų lenktynės be jokių papildomų elementų... kitaip tariant arba esi to fanas arba ne!..




Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 »» 
Blog‘o įrašai: