Vakar perskaitęs vieną kito Games.lt esančio tinklaraščio įrašą, labai susinervinau ir prisiverčiau padaryti tai, kas buvo planuota padaryti dar prieš kelis mėnesius - atnaujinti Games.lt taisykles, nes senosios paseno ir nebeatitinka dalies dabartinės susidariusios situacijos (pvz. kai kuriuos veikėjus labai norėčiau bausti, bet neturi už ką). Kol kas Games.lt komanda diskutuoja dėl naujų taisyklių pakeitimo, bet greičiausiai kitą penktadienį (kaip tik prieš Kalėdas!), jos bus viešai patvirtintos. Ir galbūt tuomet apmažės kai kurios Games.lt problemos, dėl kurių dažnai sulaukiu skundų.

Taip pat šia proga prisiminiau tokį puikų žaidimą „Butterfly“, kuriame vedžiojant pirštą ekrane reikia padėti drugeliui apdulkinti gėles kartu išvengiant visokių gamtos pavojų. Nors gal ne pats geriausias žaidimas nervams nuraminti, bet tikrai neblogas... beto labai gražus ir su šauniu įgarsinimu! ^_^

Galiu drąsiai sakyti, kad 2011 buvo gana geri metai, nes būtent per juos pagaliau sulaukiau žaidimo, kurio laukiau jau labai seniai, kurį pažaidus pradedu gailėtis, kad negimiau tuomet (arba tenais), kai gerai burti buvo laikoma tikru privalumu... Kalbu, žinoma, apie „Magicka“! Taip tą žaidimą, kuris pakerėjo mane savo laisve burti ir magiška visata. Žinoma, jis nėra toks tobulas kaip senasis „Allods/Rage of Mages“, bet, visgi... tai būtent tas žaidimas, kuris vėl man pakuždėjo "Burti yra smagu, nes nevisada žinai, ką iš tiesų tau pavyks išburti!"

„Magicka“ patiko man dar ir tuo, kad tai grynai įgūdžiais grįstas žaidimas, kuriame taip pat labai svarbus dalykas apranga ir inventorius. Man tikrai smagu buvo bėgioti su cyber kostiumu ir gydytis elektra! Nieko panašaus kituose žaidimuose dar neteko prieš tai matyti!

Bet labiausiai kuo „Magicka“ man patiko - tai, kad tai vienas iš didžiausių klyšių žaidimų, kokius tik teko žaisti. Visgi, skirtingai nuo kitų klyšes naudojančių žaidimų „Magicka“ viską daro daug maž idealiai - šypseną tikrai išspaudžia :) Būtent dėl to, labai viliuosi, kad ten kur yra „Magicka“ nestustos ir toliau tobulės. 

Kai pirmą kartą pamačiau „Sanctum“ vaizdus, pagalvojau „Vau! Tai turbūt gražiausias bokštelių gynybos žaidimas, kokį tik esu matęs!“. Pamenu, tuomet net planavau įsigyti šį žaidimą ir rašyti pilną šio žaidimo apžvalgą, tačiau atsirado kitų reikalų ir pasimiršo. Bet štai atėjo nemokamas žaidimo savaitgalis Steam'e. Žinoma, tuomet nieko nelaukdamas išbandžiau šį žaidimą. Ir žinot ką? O gi, eilinį kartą įsitikinau, kad gražūs vaizdeliai žaidimo įdomiu žaisti niekaip nepadaro. Vieno žaidėjo režimas žiauriai išvis galima sakyti nežaidžiamas, o daugelio žaidėjų režime nors ir geriau, bet užtenka realiai ten dvi dienas praleisti, kad viskas atsibostų iki gyvo kaulo... :(

Beje, šis žaidimas nustebino mane kai kuom: tai buvo pirmasis mano kada nors žaistas žaidimas, kuris sugebėjo nulžti besijungdamas prie serverio... ir taip kelis kartus... 

Kas šiame žaidime man labai patiko dar, tai filmukai, kurie rodomi laimėjus arba pralaimėjus. Ypač netikėtas man buvo pralaimėjimo filmukas... Galbūt būtent dėl jo ir nelaikau „Sanctum“ pačiu blogiausiu bokštelių gynybos žaidimu kadanos... labiau laikai jį vidutinioku. 

Gali būti kinai yra teisūs „po laimės ateina nelaimė, o po nelaimės - laimė“. Vakar labai apsidžiaugiau, kad pagaliau žaidimas, prie kurio kūrimo teko man nemažai prisidėti, sulaukė pagaliau pirmojo filmuko, tačiau vakar vakarop taip pat pasijutau gana blogai... Užtat šiandien sėdžiu namuose ir jei sveikata leidžia vis šiek žaidžiu... O žaidžiu ne bet ką, o krikščioniškąją pirmo asmens šaudyklę „Eternal War: Shadows of Light“, kuri man labai primena seną gerą „Quake“... na, dar tokį „Dark Salvation“ (beje, šį žaidimą kol kas aš laikau blogiausiu savo žaistu žaidimu kadanors).

„Eternal War: Shadows of Light“ su naujausia geležimi nevisada gerai draugauja. Kartais šviesos efektai atrodo kitaip nei turėtų atrodyti. Na, bet kitavertus žaidimas nemokamas, beto visai smagus ir gana gerai sukurtas. Labiausiai jame kas trukdo - tai istorijos pasakojimas tekstiniais pavidalais... Sakyčiau, ne visai tinkamai taip turinys pateikiamas, net ir tuo atveju žiūrint kaip į oldschoolinę pirmos asmens šaudyklę...

„Eternal War: Shadows of Light“ nors pakankamai geras žaidimas, tačiau jei reikėtų kam nors rekomenduoti krikščionybės temą paremtą žaidimą greičiausiai rekomenduočiau „Requiem: Avenging Angel“. Pastarojo siužetas ir turinys man paliko daug didesnį įspūdį.

"Need for Speed: Hot Pursuit" galėjo būti iš ties idealiu arkadinių lenktynių žanro atstovu, tačiau, deja, tokiu netapo. Kūrėjai sugebėjo suklysti vietoje, kurioje atrodytų nėra kur klysti - žaidimo prezentacijoje. Taip rezultate gavosi visai geras lenktynių žaidimas, tačiau su misijomis, kurios tarpusavyje nesiriša niekaip. Vieną kartą tu jose paprastas gatvių erelis, kitą kartą - policininkas. Tai būtų ne bėda (labiau pliusas), jei prieš pradedant žaisti žaidimą galėtum pasirinkti pusę, ar bent žaidimo eigoje galėtum pasikeisti ją, tačiau yra taip, kad belekada gali būti tiek vienu tiek kitu. tai irgi būtų visai gerai, jei ne atskiros reitingų sistemos abiems pusėms, tačiau niekaip viena kitos neįtakojančios.

Taip pat "Need for Speed: Hot Pursuit" pasižymi tuo, kad yra labai gražus, tačiau po kurio laiko pradedi to grožio baidytis, nes visokios nereikalingos bet akiai malonios animacijos žaidime, kartojant lygius, tikrai labai "stabdo" žaidėjo progresą. Taip vietoj vieno mygtuko tenka paspausti kelis, kad būtų galima pradėti kažką daryti.

Nepamirškim ir to, kad nors "Need for Speed: Hot Pursuit" gal ir nepasižymi pačiu įsimintiniausiu garso takeliu, tačiau šiame žaidime jis tikrai vertas dėmesio. 

Aš asmeniškai linkęs šį žaidimą vadinti "Electric Beans" (išvertus į lietuvių kalba ši frazė reiškia "Elektrinės pupelės") nors žaidimo tituliniame ekrane parašyta "Electric beams" (išvertus į lietuvių kalba ši frazė reiškia "Elektrinės sijos"), nes būtent tokiu pavadinimu šis žaidimas surandamas žaidimų parduotuvėse. Iš tiesų tai gana geras pavyzdys kaip per didelį skubėjimą pridaroma kvailų klaidų, kurios nors ir smulkios bet iš esmės pakeičia prasmę... nors kalbant apie žaidimą pavadinimas čia mažai ką keičia...

"Electric Beans" žaidimo esmė paprasta: tampant uždara grandine sujungtus elektros stoteles padaryti taip, kad visi žemėlapiuose esantys šviestuvai šviestų. Sakyčiau tai nors ir paprasta, tačiau gana įdomi idėja! Gaila tik, kad ji neišvystyta iki galo. 10 lygių žaidime nors ir ne per lengviausių (ypač gale), sakyčiau, yra šiek tiek mažoka. Gerai bent tiek, kad šis žaidimas nemokamas.

"Connect 4" - tai dar vienas "surink į vieną eilę" tipo žaidimas. Techniškai šis žaidimas nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau praktiškai jis atlieka savo darbą tinkamai - laimėti prieš kompiuterį nėra labai lengva. Be to, galima prieš jį žaisti net skirtingais lygiais, todėl žaidimas bent kuriam laikui pradeda prašvaistyti laiką (gerai skamba :D).

Yra toks vienas žaidimas, kuriame plaukioja pieštiniai rykliai, skraido pieštiniai ateiviai ir šokinėja pieštiniai parašiutininkai. Tas žaidimas vadinasi "Parachute Panic"...

Techniškai šis žaidimas atrodo gana neblogai. Visgi, nesakyčiau, kad tai tas žaidimas, dėl kurio verta pirkti telefoną su lietimui jautriu ekranu. Visgi, sakyčiau, kad tai vienas iš tų žaidimų, kurie verti bent trumpam patektį į tokį telefoną - kaip laiko žudymo įrankis, atrodo, jis visai neblogai :)

Kai sužinojau apie „ASDA 2: Evolution“, apsidžiaugiau. Galvojau, kad senas toks pusgeris MMORPG „ASDA Story“ bus atsinaujinęs iki šių dienų standartų. Bet kurgi tau! Nors žaidimas ir tapo gražesnis, tačiau grindinimo sistema sakyčiau pasiekė dar didesnį savo lygį. Nuo 6 lygio be draugų pradeda nebebūti, ką žaidime veikti - po 15 monstrų žudyti kiekvienai užduočiai, sakyčiau, gaunasi jau šioks toks užsipisimas... Laimei žaidime yra integruota gana patogi vakarėlių (angl Party) paieškos sistema... nors nepasakyčiau, kad ji labai į temą tokioms užduotims kokios dabar yra...

Pirmas „ASDA Story“  iš esmės buvo „WTF?!“ stiliaus MMORPG gerąja prasme, tačiau šis, man atrodo, labiau blogqja. Jei esi žaidęs pirmąja dalį, greičiausiai prisiminsi užduotis ir žemėlapius. Pirmosios taip ir liko tos pačios, tačiau žemėlapiai evoliucionavo - dabar jie atrodo geriau...

Galbūt skamba ir keistai, tačiau norintiems sužinoti daugiau apie  „ASDA 2: Evolution“  drąsiai galiu rekomenduoti perskaityti savo rašytą pirmosios dalies apžvalgą - dauguma dalykų, kurie joje parašyti (ji juk labai išsami!), vis dar tinka ir šiam žaidimui. Iš tiesų man pačiam net keista... jaučiuosi taip lyg aš būčiau susapnavęs vieną žaidimą, kurį būčiau aprašęs, o kitą rytą būčiau sužinojęs apie iš esmės tokį patį realų (tik su skaičiuku „2“ jo pavadinime)...

„Counter-Strike: Condition Zero“ priskirčiau prie tų žaidimų, kurie nors ir turi labai gerus pamatus, tačiau statinys visgi kliba, nes statytojai aukštesnius aukštus statė belekaip. Šiuo atveju greičiausiai jie darė taip vien todėl, kad reikėjo skubėti. Šis žaidimas iki tol kol buvo sukurtas spėjo perkeliauti net per keturių žaidimo kūrėjų rankas: „Rogue Entertainment“, „Gearbox Software“, „Ritual Entertainment“ ir „Turtle Rock Studios“. Žinoma, toks keliavimas per rankas nepaliko pėdsakų ir galutiniame rezultate turime keistą produktą, sudarytą iš dviejų dalių. Viena, iš jų, turinti „Deleted Scenes“ sufiksą, yra skirta žaisti vienam žaidėjui. Tuo tarpu kita (be jokių sufiksų), iš esmės bando atkartoti „Quake III: Arena“ „Counter-Strike“ stiliumi. Žaidimo dalis, skirta tik vienam žaidėjui, neatidirbta iki galo. Nors šiaip visai retkarčiais smagi. Tuo tarpu žaidimui tinkle skirta dalis atrodo taip, tarsi būtų žaidėjo apiplėšimas vidury baltos dienos - visi žemėlapiai kone identiški originaliam  „Counter-Strike“! Lyg to per mažai dar būtų, botai nors ir nėra labai kvaili, tačiau ne pakankamai protingi, kad žaidžiant prieš juos būtų jaučiamas koks nors malonumas. Na, o jei žaidėją netyčia koks biotas nuknisa, tuomet, labai dažnai galima užsiimti visiškai kita veikla - botai tarpusavyje šaudosi labai dažnai iki mačo galo...

Grįžtant prie žaidimo skirto vien tik vienam žaidėjui dalies turiu pasakyti, kad ji man primena kažką tarp „Soldier of Fortune“ bei „Call of Duty 4: Modern Warfare“ žaidimų. Sakyčiau, tai visai galėko būti skanus kokteilis, jei jis būtų tinkamai suplaktas, tačiau, deja, jame kažkokio ingrediento trūksta. Vietomis labai smagus žaidimas persismelkia monotonija... Oh, dar tos bosų kovos... nemanau, kad jų tikrai reikėjo žaidime... kažkaip žaidimas per jas prarado dalį savo ceesiškumo... Net nepaisant to, kad bosai žaidime yra tik žmonės, jų žudymas krūva kulkų nėra pati geriausia idėja, kokią norėtųsi pamatyti tokio stiliaus žaidime.

Dar keli pastebėjimai:
1. Anksčiau kažkaip nesidomėjau... bet pažaidus tikrai įdomu kaip latviai regavo į „Counter-Strike: Condition Zero“ kai šis pasirodė. Žaidime yra viena misija Latvijoje, kurioje teroristai kovoja už mažos šalies garbę...
2. Žaidime yra „GenaServ“ korporatyvinė būstinė (paveikslėlis šio įrašo pabaigoje), kurios tiek logotipas tiek ir išplanavimas labai primena „SiN“.
3. Tinklui skirtoje dalyje, kovojant prieš botus, kartais liepia naudoti snaiperio ginklą tokiose vietose, kur jis labiau trukdo nei padeda. Logika?
4. Tinklui skirtoje versijoje galima išspirti botus iš žaidimo. Visgi, išspyrus vieną į jo vietą ateina kitas... bet dažniausiai mažiau pavojingas mūšio lauke... Gaunasi kone legalus čytinimas pereinant šią žaidimo dalį...